Jeigu sekate mano blog'ą, žinote, jog gyvenu Anglijoje. Čia atsikrausčiau prieš beveik ketverius metus, atsimenu net tikslią datą - 2009 metų rugsėjo 26 diena. Bet pradėkime nuo pradžių...
Kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kartais pajuokaudavau, dažniausiai kai giminės klausdavo, ką noriu veikti po mokyklos baigimo, kad stosiu tik į Oksfordo universitetą ir būsiu pati geriausia studentė. Visi pasijuokdavom ir pokalbis pasibaigdavo išvada, kad Lietuvoje geriausia stoti tik į VU. Tuo metu nebuvo jokio klausimo apie studijas kažkur kitur, nors aš dažnai slapčia pasvajodavau, jog būtų labai įdomu mokytis užsienyje.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, kai vieną dieną, prieš pat prasidedant 12 klasei, su mama ir viena jos draugių kažkur važiavome. Vėl sulaukiau klausimų apie tai, ką veiksiu po mokyklos baigimo. Kaip visada, aš atsakiau juokaudama, jog stosiu į Oksfordą ir iškart paaiškinai, kad tik juokauju. Tačiau šį kartą pokalbis pakrypo visai kitokia linkme, negu tikėjausi. Mamos draugė tiesiog paklausė "O kodėl gi ne?". Žinoma, studijos pačiame Oksfordo universitete atrodė per daug nerealistiškai, ir kalba sukosi apie mokymąsi kuriame nors kitame Anglijos universitete.
Jau kitą dieną pradėjau domėtis ir ieškoti informacijos apie studijas Anglijoje. Labai daug informacijos apie universitetus ir apskritai apie studijas Anglijoje suteikė
kalba.lt. Su jų pagalba susitvarkiau visus dokumentus ir išsiunčiau stojimo prašymus studijuoti teisę į 5 Anglijos universitetus Newcastle, Coventry, Middlesex, Essex ir dar vieną, kurio pavadinimo negaliu prisiminti. Pasiūlymo studijuoti sulaukiau iš keturių universitetų - Coventry, Middlesex, Essex ir to, kurio pavadimo neprisimenu. Newcastle, deja, nusprendė atmesti mano prašymą.
Nesunkiai nusprendžiau, jog noriu mokytis Coventry universitete, priėmiau jų pasiūlymą mokytis ir jau po keleto mėnesių kroviausi lagaminus. Visi stebėjosi mano drąsa ir ryžtu vienai važiuoti į šalį, kurioje prieš tai nė karto nebuvau buvusi! Daug kas manė, jog man Anglijoje bus per sunku, kad ilgėsiuosi šeimos, namų ir draugų. Aš nesuabejojau nė minutei. Žinojau, kad priėmiau teisingą sprendimą ir tikėjau, kad nesigailėsiu. Ir nesigailėjau.
2009 metų rugsėjo 26 dieną nusileidau Luton'o oro uoste. Kaip jau minėjau, tai buvo pirmasis mano kartas Anglijoje. Be to, tai buvo ir pirmasis mano skrydis lėktuvu. Iš Luton'o beveik porą valandų važiavau autobusu į Coventrio miestą. Planavau gyventi studentų bendrabutyje, tačiau atvykusi keletą dienų turėjau praleisti viešbutyje, nes bendrabutis durų studentams neatvėrė iki rugsėjo 28 dienos. Mokslo metai prasidėjo dar po savaitės.
Prieš lipant į lėktuvą:
Bendrabučio kambarys:
Universiteto biblioteka:
Universiteto simbolis - feniksas:
Miesto centras:
Prekybos centras:
Miesto savivaldybė:
Coventry universitete mokiausi teisę ir verslą. Programos pagrindą sudarė teisės dalykai su trupučiu verslo pagrindų. Studijos buvo įdomios, sekėsi gerai, tačiau baigiantis tretiems mokslo metams supratau, kad teisė - ne man, ir kad noriu daugiau sužinoti apie verslą. Tai lėmė mano sprendimą baigus bakalauro studijas toliau mokytis ir stoti į tarptautinio verslo magistro studijas. Coventry mieste likti nenorėjau. Žinojau, kad universitetas neseniai atidarė teisės ir verslo mokyklą Londone ir nusprendžiau ten stoti. Viskas baigėsi tuo, kad dabar mokausi Coventry universiteto padalinyje Londone, mieste, kurį be galo myliu.
Tai priveda prie antros, daug trumpesnės, šio įrašo dalies - kodėl nebenoriu grįžti į Lietuvą. Tiesa ta, kad net dar gyvendama Lietuvoje, visada jaučiau, kad nebuvau savo vietoje. Visada kažko trūko, tačiau niekaip negalėjau paaiškinti, ko būtent. Vos atvykusi į Angliją, pasijutau kaip žuvis vandenyje. Supratau, jog pagaliau buvau... namie. Žinoma, teko priprasti prie keleto angliškų keistenybių, tačiau visada jaučiau, jog buvau būtent ten, kur ir turėjau būti. Lygiai taip pat mąstau ir dabar, ir neturiu jokių planų grįžti į Lietuvą.
Studijos Anglijoje buvo ir yra geriausias mano sprendimas.
Dovilė xoxo
